belankant ligonius

Apkūni ir psichiškai nesveika moteris.
Ji mane per daug mėgo.
Šypsojosi taip,
kaip Soundgarden dainos "Black hole sun" (http://www.youtube.com/watch?v=qiSkyEyBczU)
klipe šypsomasi.
O šalia slaugė.


(detalė iš sapno)

ne tos durys, panele

Sėdžiu prie vaišių stalo ir visi kartu žiūrim neaiškų filmą. Tiek vyresni, tiek paaugliai. Šalia pastebėjau ploną ir išvaizdų vaikiną. Jis atsisuka į mane, užsikelia savo kojas ant suoliuko ir žiūri įdėmiai. Jo akys mėlynos, hipnotizuoja. Po kiek laiko suvokiu, kad mano delnuose jo rankos. Šaltos rankos - vadinas aš jas šildžiau. Visą laiką jis nė nemirktelėjo ir dar vis nenuleidžia akių. Pajutau, kad už manęs kažkas yra. Mergina, brunetė, gražios garbanos, žudantis žvilgsnis. Jis patraukė rankas ir aš supratau, kad man metas eiti iš ten.Atsidūriau kitame kambaryje su dviem šunim, kurie piktybiškai pradėjo žaist su manim. Reikia pasprukti. Išmokau juos valdyt ir pasprukau pagaliau. Turiu dideles pintines, kuriuose du ligoti gyvūnai. Kokie - nežinau. Pasidedu juos, kad atverčiau lauko duris. Atveriu. Bet ten ne lauko durys. Per vėlai susivokiau. Tai kambarys su pavadinimu ir įdomiom funkcijom. Ten įkalintas burtininkas. Klaidinantis kambarys. Ir jis išties klaidino. Išėjau greit iš kambario ir po truputį suvokiu, kad nė velnio aš neišėjau. Kalinys mane pasitiko ir pasirūpino tuo, kad nesugebėčiau išeit iš kambario. Burtininkas ilgą laiką tūnojo tam kambary ir pats jis išmoko klaidint žmones. Galvoji, jog eini vienur, bet atsirandi visai kitokioj vietoj. Jo darbas.
Pavyko pasislėpti po nedideliu (bet gan įdomiu) televizoriu. Užtat kalinys manęs nepastebėjo. Tą akimirką suvokiau, kad sapnuoju, bet dar labiau įdomu pasidarė ir nenorėjau atsikelt visiškai. Mane prie televizoriaus rado kažkokie užsieniečiai ir prašė, kad pagydyčiau jų sūnų. Ilgai truko, kol paaiškinau, kad aš be galių. Jie į mane pažiūrėjo tokiu žvilgsniu, lyg norėtų pasakyt "tu lavonė". Pažiūrėjau į tolį ir pastebėjau, kad kalinys žiūri į mane. Kad jis plikas - tik tą akimirką pastebėjau. Pabėgau. Buvo dar bėglių su kuriais mes buvom už vieną. Gavau du butelius su raudonu ir žaliu skysčiu. Bėgau. Slydau per butelių kapines. Vieną iš jų reikėjo išgert, jei norėjome pasprukti iš to kambario. Prie manęs pribėgo neaiški mergina. Simpatiška blondinė su trumpais, iškarpytais plaukais ir nustačiusi vargšo žmogaus miną. Daviau jai atsigert ir to ir ano ir mačiau, kad ji raukosi. O vėliau visai jos nemačiau. Draugas-bėglys mane rado. Skysčiai buvo sukeisti. Atsidūrėm ale ligoninėj ir ten kako mum turėjo įskiepyt. Kitaip pasprukt neįmanoma. Draugui-bėgliui spėjo, o man ne. Tada mačiau tik kalinio šypseną ir piktus antakius.

mokslai daro savo

Universitetinė mokykla.
Milžiniška.
Daug lyja.
Kas su paspirtuku,
kas su skėčiu,
kas su dar kažkuo.
Einu į savo auditoriją,
kurioje minia neaiškių žmonių.
Nueinu į lauką,
kuris panašus į prabangų kiemą,
prie suoliukų,
ant kurių keli kursiokai sėdi.
Pasijuntu pavargus ir
atsisėdu (gal net nugriūnu)
vienam kursiokui,
kurio striukė labai minkšta,
ant kelių.
Užsimerkiu
ir jaučiuos kaip lovoj.
Atsimerkiu -
šalia mūsų neaiški pažįstama tupi.
Klastinga.
Matėsi iš akių.
Ji užmeta šlapią lapą
kursiokui ant plikos rankos.
Lapas prilimpa
ir atrodo panašus į žaizdą.
Jis pradeda ironiškai klykt,
su šypsena vaidina,kad tai žaizda,
kad ji patikėtų.
Aš stebiu juos.
Prastas aktorius, pagalvojau.
Aš nuoširdžiai patikėjau,
kad jis ją įtikino.
Jis atsikėlė, lyg manęs nebūtų,
ir nusekė paskui ją į mokyklą.
Išgirdau dar jo žodžius:
"kodėl netiki manim?"
Aš likau sėdėt ir
trypčiojau balas,
kur buvo mano atvaizdas.
Su skėčiu greitu žingsniu
lipau laiptais į mokyklą,
o ten vienoj vietoj reikėjo nulipt,
kad pasiekt auditorijas.
Uždariau skėtį.
Nukračiau.
Atrodė, kad kibirą vandens išpyliau.
Skubėjau laiptais žemyn.
Labai skubėjau.
Atrodė, kad tuoj nusirisiu,
bet nepristabdžiau,
toliau skubėjau.
Bet nenusiritau.
Einu į auditoriją.
Iš kitos auditorijos kažkokia nepažįstama,
bet žinau, kad kursiokė,
sako:
"tu mergaitė su paspirtuku?"
Aš žvilgeliu į auditoriją,
o ten visi su paspirtukais.
Aš jų nemačiau,
bet žinojau.
Nieko neatsakius,
nubėgau į savo auditoriją.
Aš buvau mergaitė be paspirtuko.
Buvau beprotiškai išsigandus.
Nežinia ko.
Nes paskaitų neturėjo būt.
Gal lietaus.
Gal auditorijų.
Gal laiptų.
Gal kursiokų.

*atsibundu ir šypsaus, nes aš ir ryte sapnuoju*

nežinoma šalis

Aš keliauju.
Galvoju, kad tai Armėnija,
bet ne,
tai net ne Prancūzija.
Kažkoks pasaulio kraštas,
apie kurį neturiu žalio supratimo.
Ten gan šilta
Sprendžiu iš savo aprangos:
trumpas, languotas sijonas
ir maikutė,
ant kurios kažkada paišiau
ir apačioj raudonai pasirašiau
"amy"
Stovėjau atsirėmus į didelį smėlio kalną,
ant kurio sėdėjo kažkokie vietiniai.
Kažkodėl man reikėjo jų dėmesį patraukt.
Sugalvojau, kad reik nubėgt
į mūsų požeminę būveinę
ir pasiimt zenitą.
atsistojau ten pat
lyg niekur nieko.
Bet jų jau nebebuvo.

pirmas sapnų dienoraščio įrašas

draugauju su nemiga kasnakt
kartais naktimis nemiegu
retai sapnuoju
turbūt todėl beprotiškai mėgstu sapnus
man tai naujas ir nepažintas pasaulis
pastaruoju metu daug sapnuoju
todėl sugalvojau sapnų dienoraštį
ir nuo šiandien užrašinėsiu kiekvieną savo sapną
ir kai ilgą laiką nustosiu sapnuot -
atsiversiu jį paskaityt