mokslai daro savo

Universitetinė mokykla.
Milžiniška.
Daug lyja.
Kas su paspirtuku,
kas su skėčiu,
kas su dar kažkuo.
Einu į savo auditoriją,
kurioje minia neaiškių žmonių.
Nueinu į lauką,
kuris panašus į prabangų kiemą,
prie suoliukų,
ant kurių keli kursiokai sėdi.
Pasijuntu pavargus ir
atsisėdu (gal net nugriūnu)
vienam kursiokui,
kurio striukė labai minkšta,
ant kelių.
Užsimerkiu
ir jaučiuos kaip lovoj.
Atsimerkiu -
šalia mūsų neaiški pažįstama tupi.
Klastinga.
Matėsi iš akių.
Ji užmeta šlapią lapą
kursiokui ant plikos rankos.
Lapas prilimpa
ir atrodo panašus į žaizdą.
Jis pradeda ironiškai klykt,
su šypsena vaidina,kad tai žaizda,
kad ji patikėtų.
Aš stebiu juos.
Prastas aktorius, pagalvojau.
Aš nuoširdžiai patikėjau,
kad jis ją įtikino.
Jis atsikėlė, lyg manęs nebūtų,
ir nusekė paskui ją į mokyklą.
Išgirdau dar jo žodžius:
"kodėl netiki manim?"
Aš likau sėdėt ir
trypčiojau balas,
kur buvo mano atvaizdas.
Su skėčiu greitu žingsniu
lipau laiptais į mokyklą,
o ten vienoj vietoj reikėjo nulipt,
kad pasiekt auditorijas.
Uždariau skėtį.
Nukračiau.
Atrodė, kad kibirą vandens išpyliau.
Skubėjau laiptais žemyn.
Labai skubėjau.
Atrodė, kad tuoj nusirisiu,
bet nepristabdžiau,
toliau skubėjau.
Bet nenusiritau.
Einu į auditoriją.
Iš kitos auditorijos kažkokia nepažįstama,
bet žinau, kad kursiokė,
sako:
"tu mergaitė su paspirtuku?"
Aš žvilgeliu į auditoriją,
o ten visi su paspirtukais.
Aš jų nemačiau,
bet žinojau.
Nieko neatsakius,
nubėgau į savo auditoriją.
Aš buvau mergaitė be paspirtuko.
Buvau beprotiškai išsigandus.
Nežinia ko.
Nes paskaitų neturėjo būt.
Gal lietaus.
Gal auditorijų.
Gal laiptų.
Gal kursiokų.

*atsibundu ir šypsaus, nes aš ir ryte sapnuoju*