blogų įvykių rinkinys

Pirma scena

Bevažiuojant su sesės geltonu vabalu.
Sesė buvo mieguista, atrodė girtoka,
atsitrenkė į kelio ženklą, įskilo priekinis stiklas,
ji atmerkė akis, į mane pažiūrėjo su žodžiais akyse
"čia viskas tvarkoj, nesvarbu".
Kitas žingsnis - įvažiavom į griovį.
Ji neklausė manęs, kai liepiau spaust stabdžius.
Visi toliau sėdėjom mašinoj.
Priešais mus atsitrenkė greit važiuojanti mašina į stovinčią mašiną.
Pastebėjau ugnį mūsų mašinoje, liepiau visiem lipt,
nes jie atrodė, kaip robotai.
Visi griebė savo tašes, o aš dvi liniuotes,
milimetrines,
vėliau pasirodė, kad taip net ne mano liniuotės.
Ėjom visi gatve, už nugaros sprogo vabalas sesės,
niekas neatsisuko pasižiūrėti,
sesė su "man paspats" ant veido ėjo.

Antra scena

Festivalis.
Stotelė, berods, prie mūsų namų, Karoliniškės.
Pasirodė Jis, gitaristas, į save visai nepanašus.
Jis iš tikro beproto lieknas, tamsiais ir ilgesniais plaukais,
nuoširdžių akių ir šypsenų.
O sapne jis buvo stambesnis, be plaukų beveik,
klastingos šypsenos ir akių.
Buvau su savo keturiais dydžiais per dideliu džemperiu,
tik jis buvo ne raudonas, o šviesus ir spalvotas.
Apkabinau jį, vos neuždusindama tuo džemperio masyvumu.
Vaikštinėjau kažkur aš sau, o jis sau.
Po kiek laiko jį susiradau, jis norėjo praeiti, bet
vėl jį apkabinau.
Tada jis manęs nepaleido.
Atsidūrėm su jo/mano draugais kažkokioj tamsioj gatvėj.
Jis paėmė už rankos ir toliau ėjom su visais,
po kiek laiko ir už liemens apkabinęs buvo,
kai žygiavom.
Durnas flirtas.
Sapne supratau, kad neigiama yra viskas, ką
jis daro.
Staiga visi nusileidom su sraigtasparniu prie prabangios kavinės,
užėjome.
Moteriškė pagyvenusi jau mus užsipuolė, kad trukdome jai.
Bet Jis paleido peace muzikėlę irr ta moteriškė
pradėjo dainuoti.
Graudu buvo su Juo būti, kažkas negero.


Trečia scena

Nepažįstama draugė šalia, mes su cigaretėm tarp pirštų,
ėjom po mūsų namų langais, rūkėm,
pažiūriu į viršų - mama pro langą žiūri.
Užgesinau į paltuką.
Prisikvepinau.
Išsivėdinau.
Ėjom pas mamą,
o atsidūrėm prie tos prabangios kavinės,
kuri smirdėjo tėvais.
Užėjom, o ten - sesė sėdi, prie jos mama
stovi.
Ir vizgina užpakalį.

košmaras fėjoms

Kažkoks vakarėlis neaiškus.
Jame sesuo su savo vaikinu ir aš iš paskos.
Toks jausmas lyg tai būtų "carskajė cėlo"
restoranas, kurio labiausiai nemėgstu turbūt.
Žinia, kad ten beveik visi tėvų pažįstami - mane žudo net sapne.
Žiūriu į to vaikino ranką, kuri ant sesers liemens.
Po palaidine.
Pakeliu akis.
Priekyje atsiranda motina. Nežinia iš kur.
Su savo kailiniais ir susirūpinusia mina.
Mes abidvi pabėgam per kitą pusę,
tuo metu dar motina buvo užsisukusi.
Lieku viena miške, atsisuku - mamos baisusis žvilgsnis.
Ir taip du kartus.

just like suicide

Lyg tai nebūtų sapnas.
Tamsusis kambarys, jame
manasis draugas.
Aš jau savąją programą perėjau, atkentėjau,
gal tiksliau.
Bet dar turėjau vietoj kitos merginos pereit tai.
Maldavau jo, kad nepaleistų daugiau
tos programos naikinačios, bet
jis mane pabučiavo ir paleido.
Stebėjo sušalusiomis akimis iš šalies.
Matė figūrą, kuri nebaigia raitytis ant žemės.
Ta pati aš.
Neiškentėjo visgi.
Atėjo užklot savimi.

belankant ligonius

Apkūni ir psichiškai nesveika moteris.
Ji mane per daug mėgo.
Šypsojosi taip,
kaip Soundgarden dainos "Black hole sun" (http://www.youtube.com/watch?v=qiSkyEyBczU)
klipe šypsomasi.
O šalia slaugė.


(detalė iš sapno)

ne tos durys, panele

Sėdžiu prie vaišių stalo ir visi kartu žiūrim neaiškų filmą. Tiek vyresni, tiek paaugliai. Šalia pastebėjau ploną ir išvaizdų vaikiną. Jis atsisuka į mane, užsikelia savo kojas ant suoliuko ir žiūri įdėmiai. Jo akys mėlynos, hipnotizuoja. Po kiek laiko suvokiu, kad mano delnuose jo rankos. Šaltos rankos - vadinas aš jas šildžiau. Visą laiką jis nė nemirktelėjo ir dar vis nenuleidžia akių. Pajutau, kad už manęs kažkas yra. Mergina, brunetė, gražios garbanos, žudantis žvilgsnis. Jis patraukė rankas ir aš supratau, kad man metas eiti iš ten.Atsidūriau kitame kambaryje su dviem šunim, kurie piktybiškai pradėjo žaist su manim. Reikia pasprukti. Išmokau juos valdyt ir pasprukau pagaliau. Turiu dideles pintines, kuriuose du ligoti gyvūnai. Kokie - nežinau. Pasidedu juos, kad atverčiau lauko duris. Atveriu. Bet ten ne lauko durys. Per vėlai susivokiau. Tai kambarys su pavadinimu ir įdomiom funkcijom. Ten įkalintas burtininkas. Klaidinantis kambarys. Ir jis išties klaidino. Išėjau greit iš kambario ir po truputį suvokiu, kad nė velnio aš neišėjau. Kalinys mane pasitiko ir pasirūpino tuo, kad nesugebėčiau išeit iš kambario. Burtininkas ilgą laiką tūnojo tam kambary ir pats jis išmoko klaidint žmones. Galvoji, jog eini vienur, bet atsirandi visai kitokioj vietoj. Jo darbas.
Pavyko pasislėpti po nedideliu (bet gan įdomiu) televizoriu. Užtat kalinys manęs nepastebėjo. Tą akimirką suvokiau, kad sapnuoju, bet dar labiau įdomu pasidarė ir nenorėjau atsikelt visiškai. Mane prie televizoriaus rado kažkokie užsieniečiai ir prašė, kad pagydyčiau jų sūnų. Ilgai truko, kol paaiškinau, kad aš be galių. Jie į mane pažiūrėjo tokiu žvilgsniu, lyg norėtų pasakyt "tu lavonė". Pažiūrėjau į tolį ir pastebėjau, kad kalinys žiūri į mane. Kad jis plikas - tik tą akimirką pastebėjau. Pabėgau. Buvo dar bėglių su kuriais mes buvom už vieną. Gavau du butelius su raudonu ir žaliu skysčiu. Bėgau. Slydau per butelių kapines. Vieną iš jų reikėjo išgert, jei norėjome pasprukti iš to kambario. Prie manęs pribėgo neaiški mergina. Simpatiška blondinė su trumpais, iškarpytais plaukais ir nustačiusi vargšo žmogaus miną. Daviau jai atsigert ir to ir ano ir mačiau, kad ji raukosi. O vėliau visai jos nemačiau. Draugas-bėglys mane rado. Skysčiai buvo sukeisti. Atsidūrėm ale ligoninėj ir ten kako mum turėjo įskiepyt. Kitaip pasprukt neįmanoma. Draugui-bėgliui spėjo, o man ne. Tada mačiau tik kalinio šypseną ir piktus antakius.

mokslai daro savo

Universitetinė mokykla.
Milžiniška.
Daug lyja.
Kas su paspirtuku,
kas su skėčiu,
kas su dar kažkuo.
Einu į savo auditoriją,
kurioje minia neaiškių žmonių.
Nueinu į lauką,
kuris panašus į prabangų kiemą,
prie suoliukų,
ant kurių keli kursiokai sėdi.
Pasijuntu pavargus ir
atsisėdu (gal net nugriūnu)
vienam kursiokui,
kurio striukė labai minkšta,
ant kelių.
Užsimerkiu
ir jaučiuos kaip lovoj.
Atsimerkiu -
šalia mūsų neaiški pažįstama tupi.
Klastinga.
Matėsi iš akių.
Ji užmeta šlapią lapą
kursiokui ant plikos rankos.
Lapas prilimpa
ir atrodo panašus į žaizdą.
Jis pradeda ironiškai klykt,
su šypsena vaidina,kad tai žaizda,
kad ji patikėtų.
Aš stebiu juos.
Prastas aktorius, pagalvojau.
Aš nuoširdžiai patikėjau,
kad jis ją įtikino.
Jis atsikėlė, lyg manęs nebūtų,
ir nusekė paskui ją į mokyklą.
Išgirdau dar jo žodžius:
"kodėl netiki manim?"
Aš likau sėdėt ir
trypčiojau balas,
kur buvo mano atvaizdas.
Su skėčiu greitu žingsniu
lipau laiptais į mokyklą,
o ten vienoj vietoj reikėjo nulipt,
kad pasiekt auditorijas.
Uždariau skėtį.
Nukračiau.
Atrodė, kad kibirą vandens išpyliau.
Skubėjau laiptais žemyn.
Labai skubėjau.
Atrodė, kad tuoj nusirisiu,
bet nepristabdžiau,
toliau skubėjau.
Bet nenusiritau.
Einu į auditoriją.
Iš kitos auditorijos kažkokia nepažįstama,
bet žinau, kad kursiokė,
sako:
"tu mergaitė su paspirtuku?"
Aš žvilgeliu į auditoriją,
o ten visi su paspirtukais.
Aš jų nemačiau,
bet žinojau.
Nieko neatsakius,
nubėgau į savo auditoriją.
Aš buvau mergaitė be paspirtuko.
Buvau beprotiškai išsigandus.
Nežinia ko.
Nes paskaitų neturėjo būt.
Gal lietaus.
Gal auditorijų.
Gal laiptų.
Gal kursiokų.

*atsibundu ir šypsaus, nes aš ir ryte sapnuoju*

nežinoma šalis

Aš keliauju.
Galvoju, kad tai Armėnija,
bet ne,
tai net ne Prancūzija.
Kažkoks pasaulio kraštas,
apie kurį neturiu žalio supratimo.
Ten gan šilta
Sprendžiu iš savo aprangos:
trumpas, languotas sijonas
ir maikutė,
ant kurios kažkada paišiau
ir apačioj raudonai pasirašiau
"amy"
Stovėjau atsirėmus į didelį smėlio kalną,
ant kurio sėdėjo kažkokie vietiniai.
Kažkodėl man reikėjo jų dėmesį patraukt.
Sugalvojau, kad reik nubėgt
į mūsų požeminę būveinę
ir pasiimt zenitą.
atsistojau ten pat
lyg niekur nieko.
Bet jų jau nebebuvo.