Sėdžiu prie vaišių stalo ir visi kartu žiūrim neaiškų filmą. Tiek vyresni, tiek paaugliai. Šalia pastebėjau ploną ir išvaizdų vaikiną. Jis atsisuka į mane, užsikelia savo kojas ant suoliuko ir žiūri įdėmiai. Jo akys mėlynos, hipnotizuoja. Po kiek laiko suvokiu, kad mano delnuose jo rankos. Šaltos rankos - vadinas aš jas šildžiau. Visą laiką jis nė nemirktelėjo ir dar vis nenuleidžia akių. Pajutau, kad už manęs kažkas yra. Mergina, brunetė, gražios garbanos, žudantis žvilgsnis. Jis patraukė rankas ir aš supratau, kad man metas eiti iš ten.Atsidūriau kitame kambaryje su dviem šunim, kurie piktybiškai pradėjo žaist su manim. Reikia pasprukti. Išmokau juos valdyt ir pasprukau pagaliau. Turiu dideles pintines, kuriuose du ligoti gyvūnai. Kokie - nežinau. Pasidedu juos, kad atverčiau lauko duris. Atveriu. Bet ten ne lauko durys. Per vėlai susivokiau. Tai kambarys su pavadinimu ir įdomiom funkcijom. Ten įkalintas burtininkas. Klaidinantis kambarys. Ir jis išties klaidino. Išėjau greit iš kambario ir po truputį suvokiu, kad nė velnio aš neišėjau. Kalinys mane pasitiko ir pasirūpino tuo, kad nesugebėčiau išeit iš kambario. Burtininkas ilgą laiką tūnojo tam kambary ir pats jis išmoko klaidint žmones. Galvoji, jog eini vienur, bet atsirandi visai kitokioj vietoj. Jo darbas.
Pavyko pasislėpti po nedideliu (bet gan įdomiu) televizoriu. Užtat kalinys manęs nepastebėjo. Tą akimirką suvokiau, kad sapnuoju, bet dar labiau įdomu pasidarė ir nenorėjau atsikelt visiškai. Mane prie televizoriaus rado kažkokie užsieniečiai ir prašė, kad pagydyčiau jų sūnų. Ilgai truko, kol paaiškinau, kad aš be galių. Jie į mane pažiūrėjo tokiu žvilgsniu, lyg norėtų pasakyt "tu lavonė". Pažiūrėjau į tolį ir pastebėjau, kad kalinys žiūri į mane. Kad jis plikas - tik tą akimirką pastebėjau. Pabėgau. Buvo dar bėglių su kuriais mes buvom už vieną. Gavau du butelius su raudonu ir žaliu skysčiu. Bėgau. Slydau per butelių kapines. Vieną iš jų reikėjo išgert, jei norėjome pasprukti iš to kambario. Prie manęs pribėgo neaiški mergina. Simpatiška blondinė su trumpais, iškarpytais plaukais ir nustačiusi vargšo žmogaus miną. Daviau jai atsigert ir to ir ano ir mačiau, kad ji raukosi. O vėliau visai jos nemačiau. Draugas-bėglys mane rado. Skysčiai buvo sukeisti. Atsidūrėm ale ligoninėj ir ten kako mum turėjo įskiepyt. Kitaip pasprukt neįmanoma. Draugui-bėgliui spėjo, o man ne. Tada mačiau tik kalinio šypseną ir piktus antakius.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą